ISTORIJA IŠ GYVENIMO: STOROSIOS ŽARNOS VĖŽIO DIAGNOZĖ – DAR NE PASAULIO PABAIGA

Kauno teritorinės ligonių kasos informacija

„Džiaugiuosi gyvenimu, einu į įvairius renginius, teatrą, koncertus, leidžiuosi į žygius gamtoje, keliauju, savanoriauju pagalbą onkologiniams ligoniams teikiančiose organizacijose POLA ir „Eivena“, – šypsosi 65-erių Marytė Klimienė iš Kauno, prieš dešimt metų įveikusi storosios žarnos vėžį. Moteris sutiko papasakoti apie tai, kokie simptomai išdavė ligą, koks buvo sveikimo kelias ir ką darytų kitaip, jei galėtų atsukti laiką.

Pirmieji signalai

Storosios žarnos vėžio diagnozę M. Klimienė išgirdo 2013-ųjų žiemą, būdama 55 metų. Žinia buvo netikėta, nors, pažvelgusi atgal, moteris pasakoja jutusi ne vieną simptomą, rodantį, kad organizme vyksta pokyčių ir reikėtų sau skirti daugiau dėmesio. Be to, ir gydytoja ginekologė skatino sunerimti. „Pirmą įspėjimą, kad kažkas negerai, 2011 metais išsakė ginekologė, atlikusi profilaktinius tyrimus. Ji teigė patikros metu kažką užčiuopusi. Skyrė papildomų tyrimų, atliko echoskopiją, net nusiuntė pas onkologus, bet nieko nerado. Viskas taip ir pasibaigė“, – daugiau nei dešimtmečio senumo įvykius prisimena M. Klimienė. 

Moteris pasakoja vėliau supratusi, kad vis dėlto reikėjo tirtis toliau, nesivadovauti mintimi, kad „esi sveikas, jei nieko neskauda“. Po dvejų metų gruodį pasirodęs kitas simptomas – staigus, vos dešimt sekundžių trukęs ir net parklupdęs didelis skausmas išangėje – taip pat neprivertė imtis veiksmų. „Iki vasario nieko neįprasto nejutau. Sunerimau tik tada, kai ėmiau labai dažnai tuštintis: vos įsidedu ką nors į burną, iš karto lekiu į tualetą. Galiausiai tai ėmė trukdyti įprastai veiklai. Nuvykau pas gydytoją, buvo paskirti visi reikiami tyrimai, galiausiai su bendrąja nejautra atlikta kolonoskopija. Ji nesukėlė jokių nemalonių pojūčių, tačiau rezultatų sulaukiau gniuždančių – pirmos stadijos storosios žarnos vėžys“, – prisimena M. Klimienė.

Kai gyvenimas griūna

Moteris pasakoja puikiai atsimenanti tą dieną, kai išgirdo gyvenimą apvertusį tyrimų atsakymą. Ją vadina labai nesėkminga, nors dabar į prisiminimus leidžiasi su šypsena: „Važiavau namo iš poliklinikos – į juos veda toks siauras vingiuotas kelias. Slėgė pačios juodžiausios mintys. Staiga pastebiu, kad paskui mane važiuoja policijos automobilis. Na,  pamanau, greičio neviršiju, kai galės, aplenks. Tačiau netikėtai pareigūnai įjungia švyturėlius ir mane sustabdo. Paprašo dokumentų. Viską pateikiu, tik niekaip nerandu techninės apžiūros dublikato. Kiek palaukęs, policininkas sako: „Neieškokit, nevarkit, vis tiek jau dvejus metus negalioja.“ Pasirodo, važiuodami iš paskos pagal mano automobilio registracijos numerį viską jau buvo patikrinę. Tai buvo paskutinis lašas, nebeišlaikiau – ėmiau verkti. Pareigūnas guodžia, sako, kad nėra dėl ko taip sielotis, juk smulkmena. Jums smulkmena, o man gyvenimas griūna… Vėžys, atsakau. Pagailėjo, skyrė mažiausią galimą baudą ir palinkėjo pasveikti.“

Tuomet reikėjo žengti kitą žingsnį – apie diagnozę pasakyti šeimai. Palaikymo, anot M. Klimienės, nebuvo. Nors tada skaudėjo, dabar, pažvelgusi atgal, moteris sako supratusi, kad būtent tai sustiprino, suteikė jėgų nepasiduoti  ir ieškoti pagalbos. „Suvokiau, kad šį kelią eisiu viena, ligą privalėsiu įveikti pati, – pasakoja pašnekovė. – Turėjau gerą pavyzdį – vyro seserį. Ji, susirgusi vėžiu, viską susidėliojo į lentynėles, iš esmės pertvarkė gyvenimą taip, kad ir jai, ir visiems aplinkiniams būtų kuo patogiau. Nusprendžiau, kad ir man reikia padaryti tą patį.“ Taip moters gyvenime atsirado Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA), skyrusi ne tik visapusišką paramą, bet ir suteikusi galimybių užsiimti įvairiausia veikla, kuri leido mintis nukreipti nuo ligos. 

Svarbiausia – nenuleisti rankų

Diagnozavus storosios žarnos vėžį, M. Klimienei pirmiausia buvo atlikta operacija. Ištyrus pašalintą naviką, nustatyta trečia ligos stadija – pasirodo, vėžys per žarnų sieneles jau buvo išplitęs į limfmazgius. „Operacija pavyko gerai. Po jos buvau išsiųsta reabilituotis: reikėjo, kad žaizda sugytų, atgaučiau jėgas ir sustiprėčiau, juk dar laukė ilgas gydymas chemoterapija, – pasakoja M. Klimienė. – Jos man buvo skirta dvylika kursų – iš pradžių kas tris, vėliau kas dvi savaites. Visą gydymą chemoterapija atlaikiau gana gerai, tačiau niekada daugiau nenorėčiau to pakartoti.“

Moteris įsitikinusi, kad likimas kiekvienam duoda tiek išbandymų, kiek reikia. Ir visada yra to priežastis. „Aš išmokau man siųstas pamokas ir dabar labai stengiuosi padėti kitiems. Esu POLA pacientų gidė – padedu žmonėms, susirgusiems storosios žarnos vėžiu. Taip pat savanoriauju organizacijoje „Eivena“, vienijančioje moteris, susidūrusias su onkologinėmis ligomis. Kai man buvo diagnozuotas vėžys, įsitraukiau į šių organizacijų veiklą, įgijau daug žinių, susipažinau su gausybe įvairiausių žmonių, susiradau naujų draugų. Taip, deja, dalis senųjų nubyrėjo“, – neslepia M. Klimienė. 

Paklausta, kas tai, jos manymu, lemia, pašnekovė nė nesusimąsčiusi atsako, kad priežastis – vis dar visuomenėje stigmatizuojamos onkologinės ligos. „Kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų, nemažai žmonių bijo užsikrėsti vėžiu, nes trūksta informacijos šia tema, sergantieji nenori apie tai kalbėti, o aplinkiniai nežino, kaip elgtis, kaip prie ligonių prieiti. Todėl ir pasakoju apie save. Noriu, kad visi, susirgę vėžiu, suprastų, jog šiais laikais daugeliu atvejų ši liga pagydoma. Sveikuosius skatinu domėtis savo sveikata, pasikliauti gydytojais, nebijoti kreiptis į specialistus, atkreipti dėmesį į kūno siunčiamus signalus, laiku atlikti reikiamus tyrimus ir dalyvauti prevencinėse programose“, – pokalbį baigia pašnekovė. 

Prevencinėje programoje sudalyvauja kas ketvirtas

Storosios žarnos vėžys yra viena iš dažniausių onkologinių ligų. Higienos instituto duomenimis, pernai Lietuvoje šia vėžio forma sirgo daugiau nei 6 200 žmonių, o gyvybės neteko per pusę tūkstančio pacientų. 

Pasak Kauno teritorinės ligonių kasos Gyventojų aptarnavimo skyriaus vedėjos Rasos Valinskaitės-Barščevičienės, labai svarbu ligą nustatyti kuo anksčiau – tada gydymas būna efektyvus. Tam ir skirta storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa. „Ji pradėta vykdyti 2009 metais – pirmiausia Kauno ir Vilniaus apskrityse. Per kelerius metus aprėpta visa Lietuva. Reguliariai tikrintis kas 2 metus kviečiami 50–74 metų sulaukę vyrai ir moterys, – pasakoja R. Valinskaitė-Barščevičienė. – Vizito metu šeimos gydytojas pacientą informuoja apie storosios žarnos vėžio diagnostiką, paskiria slapto kraujo išmatose tyrimą ir vėliau aptaria gautus rezultatus. Jeigu jie teigiami, siunčia pas gydytoją specialistą, kuris skiria atlikti kolonoskopijos tyrimą. Jei reikia, jo metu paimama ir medžiaga biopsijai.“

Valstybinės ligonių kasos duomenimis, dėl storosios žarnos vėžio tiriamasi vangiai. Pavyzdžiui, pernai iš daugiau nei milijono tikslinės amžiaus grupės žmonių storosios žarnos vėžio prevencinėje programoje sudalyvavo tik kas ketvirtas. Taigi programos dalyvių aktyvumas dar nepasivijo net ikipandeminio lygio.

Plačiau