VASARIS – BURNOS VĖŽIO PREVENCIJOS MĖNUO

Liga prasideda nedideliu neskausmingu gleivinės sukietėjimu ar opele, kurie laikui bėgant ne užgyja, bet vis didėja.

Pasitaiko, kad tokius pakitimus burnoje pirmasis aptinka dantų gydytojas. Didėdamas navikas įauga į po gleivine esančius raumenis, ima trukdyti kramtyti maistą, kalbėti, ryti, plačiau išsižioti. Vėžiui plintant, iš burnos sklinda nemalonus kvapas, kartais navikas ima kraujuoti.

Kitas svarbus burnos vėžio simptomas – padidėję pažandžių ar kaklo limfmazgiai. Į šiuos limfmazgius, esančius arčiausiai šalia burnos, pirmiausia ir metastazuoja burnos vėžys. Kartais padidėję limfmazgiai kakle ar pažandėse pastebimi anksčiau nei pats navikas burnoje. Tačiau padidėję limfmazgiai nebūtinai yra vėžio simptomas: tai gali būti ir infekcijos padarinys, pavyzdžiui, dėl nesveikų dantų.

Čia išvardyti simptomai jums padės anksti įtarti piktybinį naviką burnos ertmėje:

• Žaizda burnos ertmėje, kuri niekaip negyja;

• Žande atsiradęs sukietėjęs gumbas;

• Baltas ar rausvas lopas, atsiradęs ant dantenų, liežuvio ar kitose burnos vietose;

• Skausmingumas ar jausmas, kad kažkas stringa gerklėje;

• Kramtymo ar rijimo sutrikimai;

• Sunkumai judinant žandikaulį ar liežuvį;

• Liežuvio ar kitų burnos sričių aptirpimas;

• Žandikaulio tinimas, dėl kurio dantų protezai nebesilaiko arba pasidarė nebepatogūs.

Jeigu nuogąstaujama dėl vieno ar kelių išvardytų simptomų ar požymių, ypač jei jie neišnyksta savaime ar blogėja, būtina pasitarti su šeimos gydytoju ir (ar) odontologu!!!

Veiksniai, kurie didina riziką susirgti burnos vėžiu:

• tabako vartojimas (rūkymas, uostymas, kramtymas). Tai vienas iš pavojingiausių veiksnių. Net 85 proc. burnos vėžio atvejų siejami su tabako vartojimu. Rūkaliams rizika susirgti burnos vėžiu yra 15 kartų didesnė nei nerūkantiesiems. Pypkės rūkymas išskirtinai siejamas su lūpos vėžiu, kuris išsivysto toje vietoje, kur lūpa liečiasi su kandikliu. Pasyvus rūkymas taip pat gali padidinti riziką susirgti burnos vėžiu;

• ne mažiau pavojingas ir piktnaudžiavimas alkoholiu. Vartojant alkoholį kartu su tabaku rizika susirgti burnos vėžiu išauga net keletą kartų. Manoma, kad šie du veiksniai stiprina vienas kito poveikį;

• ilgalaikis deginimasis saulėje (ultravioletinių spindulių poveikis);

• žmogaus papilomos viruso infekcija;

• vyriška lytis (vyrai burnos vėžiu serga dažniau nei moterys);

• šviesi oda (šviesi oda siejama su didesne rizika susirgti lūpų vėžiu);

• amžius (dažniau serga vyresni nei 45 metų amžiaus žmonės);

• lėtinis burnos gleivinės dirginimas – kuo daugiau dantų trūksta, tuo labiau dirginama gleivinė. Gleivinę taip pat dirgina ir pažeidžia nepritaikyti dantų protezai;

• prasta burnos ir dantų higiena;

• nevisavertė mityba. Rizika gali padidėti, jeigu organizmui trūksta A ir E vitaminų, o kasdieniame maisto racione mažai vaisių ir daržovių – pagrindinio antioksidantų šaltinio;

• nusilpusi imuninė sistema.

Kaip diagnozuojami burnos ertmės navikai?

Pirmiausiai gydytojas odontologas apžiūri visą burnos ertmę. Aptikęs burnos ertmėje pakitusią vietą, čiuopia pirštais, gilesniems burnos audiniams apžiūrėti naudojamas endoskopas. Nustatant diagnozę atliekama biopsija – burnos navikinio audinio tyrimas mikroskopu. Jei diagnozuojamas burnos vėžys, pacientas turi būti ištiriamas detaliau, siekiant nustatyti ligos išplitimo laipsnį bei įvertinti ligos stadiją. Gydymo planas sudaromas atsižvelgiant į ligos stadiją, vėžio lokalizaciją, bendrą paciento būklę bei jo poreikius.

Burnos vėžys gydomas šiais būdais:

• chirurginiu. Jei naviką įmanoma pašalinti operaciniu būdu, bus siūloma operacija.

• spinduline terapija (radioterapija). Galimas ir plačiai naudojamas spindulinis burnos navikų gydymas. Radioterapija, kaip savarankiškas gydymas, skiriama, kai navikas yra sunkiai prieinamoje operuoti vietoje, pavyzdžiui, burnos gilumoje, ar yra išplitęs, apėmęs ir šalia esančius organus, pavyzdžiui, iš burnos dugno procesas išplitęs į liežuvį bei apatines dantenas. Ji skiriama, kai operuoti negalima dėl kitų sveikatos sutrikimų arba jei pacientas operuotis nesutinka. Radioterapija gali būti atliekama prieš operaciją, siekiant sumažinti naviko apimtį, kad operacija būtų sėkmingesnė. Kartais, kai manoma, jog operacija nebuvo pakankamai radikali, t. y. galėjo likti nepašalintų navikinių ląstelių, spindulinis gydymas skiriamas jau po jos.

• kombinuotu, kai prieš ar po operacijos skiriama radioterapija, kartais ir chemoterapija.

Koks gydymo būdas kiekvienu atveju bus rekomenduotas, priklausys nuo navikinio proceso išplitimo (stadijos), naviko vietos burnoje, paciento amžiaus, bendros sveikatos būklės, kitų jo ligų ir pan.