vaiku-nerimas-–-kodel-taip-svarbu-ji-pastebeti?

Vaikų nerimas – kodėl taip svarbu jį pastebėti?

Nerimas yra viena iš pagrindinių emocijų, su kuria susiduria žmonija. Tai psichologinė, fiziologinė ir elgesio būsena, kurią sukelia realiai galima grėsmė gerovei ir išgyvenimui. Jaučiant nerimą padidėja susijaudinimas, organizmas pasirengia veikti ir siekia nepalankios situacijos įveikos, o tai nulemia specifinius elgesio modelius (Steimer, 2022). Išgyvenamo nerimo intensyvumas ir pasireiškimas priklauso nuo žmogaus amžiaus, asmeninių savybių (įgimtų), gyvenimo patirčių bei aplinkos. Cattel teigimu, mokslininkai tyrinėdami nerimą išskiria šimtus nerimo pasireiškimo požymių. Jeigu nerimas išgyvenamas labai stipriai, jis sutrikdo pagrindines žmogaus organizmo funkcijas, neleidžia susidoroti su gyvenimo iššūkiais, ir tai tampa patologija, galinti pasireikšti fobijomis bei panika, ir būti kitų simptomų priežastis (obsesinis kompulsinis, disociacinis konversinis bei somatoforminis sutrikimas) (Steimer, 2022).

Dar 1621 metais R. Burtonas savo veikale Melancholijos anatomija aprašė socialiai nerimastingų žmonių nerimo sutrikimų simptomus bei teigė, jog ši baimė yra susijusi su daug neigiamų padarinių. Be to, jis atkreipė dėmesį, jog Hipokratas savo veikale rašydamas apie vieną iš savo pacientų apibūdino simptomus, būdingus tam, ką mes šiandien vadiname socialinio nerimo sutrikimu – baimę būti tarp žmonių, vengti draugijos, siekiant išvengti apkalbų, bijoti pasirodyti netinkamai (Bandelow, Michaelis, 2022).

Patologinis nerimas egzistuoja jau nuo seno, tad ar yra pagrindo manyti, kad kažkas pasikeitė šiomis dienomis? Vyrauja nuomonė, kad nerimas yra mūsų laikų bruožas, sutrikimų skaičius nuolat auga, o tai yra siejama su politiniais, socialiniais ir aplinkos pokyčiais. Pastaruoju metu pasaulyje kylantys įvairūs iššūkiai ir sunkumai lemia tai, jog svyruoja žmonių gerovės pamatas, o prastėjanti psichikos sveikata yra viena iš opiausių problemų, su kuria susiduria visuomenė (Mooney, Clever, Van Willigen, 2020; Campbell, Bann, Pataly, 2021). Būtent nerimo sutrikimai yra viena iš dažniausių psichikos sveikatos problemų. Apklausų duomenimis, net 33,7 % gyventojų per gyvenimą susiduria su nerimo sutrikimais (Bandelow, Michaelis, 2022).

Itin didelį susirūpinimą kelia vaikų bei paauglių emocinė sveikata (Lyons ir Bruns, 2019; cit. Newacheck ir Halfon, 2014). Depresija ir nerimas yra viena iš dažniausių vaikų ir paauglių psichopatologijos formų, susijusių su reikšmingais funkciniais sutrikimais bei savižudybės rizika (Courtney, Watson, Szatmari, Baltaglia, Melsant, 2020). Dauguma žmonių mano, jog vaikystės laikotarpis yra kupinas nerūpestingų dienų ir be jokios atsakomybės. Tačiau mokslininkai patvirtina, jog nerimas yra pati didžiausia problema, su kuria vaikai susiduria skirtingais raidos periodais. Ir nors baimės ir fobijos yra gyvenimo dalis, susijusi su vaiko raida – pavyzdžiui, natūralu yra tai, jog kūdikiai jaučia atsiskyrimo baimę, vyresniame amžiuje baimės rūšys kinta – bijoma gyvūnų, tamsos, taip pat nerealių personažų, tokių kaip vaiduokliai ar monstrai, dar vėliau bijoma nepritapti ir t. t., tačiau labai svarbu yra stebėti, kaip stipriai tai vaikui kelia nerimą. Nerimo sutrikimai yra diagnozuojami vienam vaikui iš dešimties (Rapee, Wignail, Spence, Cobham, Lyneham, 2022). Dažnai nerimas yra ženklas, jog vaikas kenčia. Vaikai, kurių nerimo lygis aukštas, susiduria su tokiomis problemomis, kaip žemas savęs vertinimas, ryški nesėkmės baimė, padidėjęs jautrumas kritikai ir vertinimui savo atžvilgiu, emocinis labilumas, bloga nuotaika, somatiniai nerimo pasireiškimai. Be to, jiems sunku kurti tarpasmeninius santykius, nes uždaras būdas, nepasitikėjimas savimi lemia tai, jog jie yra atstumiami kitų vaikų. Taigi, tai lemia, jog jų elgesiui būdingas nerimą keliančių situacijų – mokyklos, kolektyvo, kitos socialinės aplinkos – vengimas, o tai lemia socialinę dezadaptaciją (Diomšina, Vyčinienė, 2002).

Kalbant apie vaikų psichikos sveikatą, didžiausias dėmesys yra skiriamas problemoms, susijusioms su agresyviu elgesiu, dėmesio, valgymo sutrikimais, polinkiu į savižudybę. Vaikai, susiduriantys su nerimo problemomis, dažnai laiku negauna pagalbos, nes yra manoma, jog tai tėra vaiko asmenybės dalis, kad nieko negalima pakeisti ir kad profesionali pagalba nereikalinga (Rapee, Wignail, Spence, Cobham, Lyneham, 2022). Laiku nesuteikus reikalingos pagalbos, padidėja tikimybė, kad vaikai taps nerimastingais suaugusiaisiais, susiduriama su dideliais gyvenimiškais sunkumais, tokiais kaip priklausomybės, neprisitaikymas, tarpasmeninių santykių ir sveikatos problemos, polinkis į depresiją ir suicidiškumą. Labai svarbu, jog tėvai (globėjai) ar šeima padėtų vaikui įveikti šį etapą (Rapee, Wignail, Spence, Cobham, Lyneham, 2022).

Kiekvienas vaikas yra individualus, todėl kiekvieno patiriamas nerimas taip pat yra individualus, tačiau yra tam tikri bendri nerimo modeliai, kurie yra specifiški. TLK-10 vaikų ir paauglių nerimo sutrikimams skiria šias diagnostines kategorijas: F40 – fobiniai nerimo sutrikimai, F41 – kiti nerimo sutrikimai, F42 – obsesinis kompulsinis sutrikimas, F43 – reakcijos į stiprų stresą bei adaptacijos sutrikimai, F44 – disociaciniai konversiniai sutrikimai, F45 – somatoforminiai sutrikimai, F93.0 – atsiskyrimo nerimo sutrikimas vaikystėje, F93.1 – fobinio nerimo sutrikimas vaikystėje, F93.2 – socialinio nerimo sutrikimas vaikystėje.

Vaikų nerimą galima suvaldyti, tačiau labai svarbu imtis veiksmų (Rapee, Wignail, Spence, Cobham, Lyneham, 2022). Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), Jungtinių Tautų vaikų fondas (UNESCO) ir kitos organizacijos aktyviai skatina veiklą, kuri teigiamai veiktų vaikų ir jaunimo gerovę. Siekiant vaikų ir paauglių psichikos sveikatos gerinimo, labai svarbu kurti sveikatos stiprinimo strategijų bei prevencijos programas (Sieberer ir kt., 2022). Pastebėjus ir suteikus reikiamą pagalbą, vaikas gali išmokti tam tikrų elgesio ir įveikos modelių, kurie padeda atpažinti ir įveikti kylantį nerimą.

Informaciją parengė psichologė Giedrė Gutauskienė

LITERATŪRA

Rapee, R. M., Lyneham, H.J., Schniering, C. A, Wuthrich, V., Abbot, M.J., Hudson, J.L., Wignall, A., 2006. The Cool Kids. Child and Adolescent Anxiety program Therapist Manual. Central for Emotional Health, Masquarie University: Sidney, Australia.
Becker, E.M., Becker, K.D., Ginsburg, G.S. (2012). Modular Cognitive Behavioral Therapy for Youth with Anxiety Disorders: A closer Look at the Use of Specific Modules and their Relation to Treatment Process and Response. School Mental Health 4, 243-253.
Courtney, D., Watson,P., Szatmari, P., Bottaglia, M., Mulsant, M. (2020). COVID-19 Impacts on Child and Youth Anxiety and Depression: Challenger and Oportunities. The Canadian Journal of Psychiatry 65(10). Doi: https://doi.org/10.1177/0706743720935646
Campbell, L.K.O., Bann, D., Pataly, P. (2021). The gender gap in adolescent mental health: A cross-national investigation of 566, 829 adolescents across 73 countries. ScienceDirect (13). Doi: https://doi.org/10.1016/j.ssmph.2021.100742
Rapee, R., Wignail, A., Spence, A., Cobham, V., Lyneham, H. (2022). Helping Your Anxious Child: A Step – by – Step for Parents. Australia.
Mooney, A.L., Clever, M., Willigen, M.V. (2022). Understanding Social Problems: Boston (USA).
Steimer, T. (2022). The biology of fear – and anxiety – related behaviors. Dialogues in Clinical Neuroscience 4 (3). Doi: https://doi.org/10.31887/DCNS.2002.4.3/STEMER
Bandelow, B., Michaelis, S. (2022). Epidemiology of anxiety disorders in the 21^st century. Dialogues in Clinical Neuroscience 17 (3). Doi: https://doi.org/10.31887/DCNS.2015.17.3/bbandelow
Sieberer, U. R., Kaman, A., Erhart, M., Devine, J., Schlack, R., Otto, C. (2022). Impact of the COVID – 19 pandemic on quality of life and mental health children and adolsecents in Germany. European Child & Adolescent Psychiatry 31, 879-889. Doi: https://doi.org/10.1007/s00787-021-01726-5