Psichologo įžvalgos. Kodėl į tuos pačius įvykius ar aplinkybes žmonės reaguoja skirtingai?

Šiame straipsnyje kalbėsiu apie asmens išmoktas, bet nebūtinai tinkamas reakcijas – įpročius reaguoti tam tikrose gyvenimiškose situacijose. Įpročiai – tai elgesio ir mąstymo modeliai, kurie susiformuoja dar vaikystėje ir lydi mus visą gyvenimą.

Kiekvienam žmogui reikia vietos, kurioje jaustųsi suprastas, saugus ir laukiamas. Kiekvienas žmogus trokšta būti ten, kur gali atsipalaiduoti, jaustis pačiu savimi. Dažniausiai tai būna tėvų namai. O jausmas iš vaikystės – būti suprastam ir laukiamam – virsta pamatine teigiama gyvenimo nuostata, kuri lydi asmenį ir suaugus – jaučiasi saugus pasaulyje ir savo gyvenime. Pasitiki savimi ir pasitiki kitais žmonėmis. Tai pamatinis pasitikėjimas – lyg namai mūsų pačių sąmonėje, nes suteikia vidinio stabilumo ir saugumo jausmą.

Bet nemažai žmonių su vaikyste sieja daug slogių, traumuojančių prisiminimų. Yra asmenų, kurių minėtas amžiaus tarpsnis buvo nelaimingas, tačiau jie šią patirtį neigia, jos beveik neprisimena. Dar kiti asmenys sako, kad jų vaikystė buvo pakankamai normali, bet atidžiau pasiklausius išgirsti, kad jie patys save apgaudinėja ar nuvertina tai ką teko patirti. Bet net jei vaikystės laikotarpiu nesaugumo ir atstūmimo jausmai buvo užslopinti, ar suaugęs žmogus tai nuvertina, kasdieniniame gyvenime tokių asmenų pamatinis pasitikėjimas nėra labai stiprus. Jie ne itin gerai save vertina, nelabai savimi pasitiki ir neretai patiria sunkumų bendraudami su partneriu. Minėti žmonės neįgijo pamatinio pasitikėjimo, tad ir mažai turi vidinio stabilumo. Dėl to jie trokšta, kad stokojamus pripažinimo, saugumo, užtikrintumo, meilės jausmus jiems suteiktų kiti. Ir kaskart nusivilia, kai kiti žmonės jų troškimą gali patenkinti tik atsitiktiniais atvejais ar dalinai. Jie nepastebi, kad yra atsidūrę aklavietėje: nes kas neturi saugumo ir užtikrintumo viduje, tas jų nesuras ir išorėje.

Tačiau ir žmonėms, kurių vaikystė buvo laiminga ir kurie įgijo pamatinį pasitikėjimą, taip pat gyvenime kyla rūpesčių bei sunkumų. Mat tobulų tėvų ir tobulos vaikystės nebūna. Ir jie iš tėvų gavo ne tik teigiamų, bet ir neigiamų potyrių, kurie vyresniame amžiuje gali kelti sunkumų.

Literatūroje teigiama, kokius potyrius vaikas pasiima iš vaikystės, priklauso ne tik nuo tėvų būdo savybių ir elgesio su vaiku, bet ir nuo paties vaiko prigimties t.y. genetiškai nulemto temperamento. Kad būtų aiškiau pateiksiu pavyzdį: linkęs smurtauti asmuo kurdamas šeimą dažnai veda auką. Tokioje šeimoje gimę vaikai jau turi du elgesio modelius, kuriais gali ateityje vadovautis. Kuris vaikas kurio iš tėvų modelį – smurtaujantį ar aukos poziciją užimantį – pasirinks, priklauso nuo jų įgimto temperamento. Vienas gali tapti pasyvia, įbauginta auka ir likti toks visą gyvenimą, o antras gali maištauti, priešintis, ar net anksti paauglystėje išeiti iš namų ir elgtis destruktyviai leisdamas dienas gatvėje. Tai paaiškina, dėl ko vaikai, augę toje pačioje aplinkoje, būna tokie skirtingi.

Taigi įpročiai reaguoti tam tikrose gyvenimo situacijose – tai giliai įsišakniję įsitikinimai apie mus pačius ir mus supantį pasaulį, kurių išmokstame dar anksti vaikystėje. (Paaiškinimas: įsitikinimai yra įsišaknijusi nuomonė (požiūris) mūsų savivertės ir mūsų santykių su kitais žmonėmis atžvilgiu.)  Šie įsitikinimai glūdi pačiame mūsų „AŠ“ branduolyje ir atsisakyti šių įsitikinimų – tolygu atsisakyti saugumą teikiančio žinojimo, kas esame ir koks yra mus supantis pasaulis; todėl laikomės jų įsikibę net ir tada, kai jie mums kenkia, mus skaudina ir retai bandome išmokti kažką naujo ar pasistengti gyventi labiau prasmingą, sąmoningą gyvenimą. Kuo mažiau atkreipiam dėmesio į savo elgesį, mintis, reakcijas, tuo daugiau ieškome iš aplinkos ir pasaulio patvirtinimo apie savo įsitikinimus ir taisykles. Mes atmetam tuos žmones kurie mąsto kitaip, kurie turi kitokius įsitikinimus. Mes atmetam patirtis, sakydami, kad čia nesąmonė, čia taip negali būti, ar čia neturi taip būti. Atmetam tas patirtis kurios prieštarauja mūsų įsitikinimams. Ir kuo mes labiau laikomės įsikibę savų įsitikinimų, tuo mažiau atsiveriam naujai patirčiai, naujoms reakcijoms.

 Panagrinėkime tris įprastinius reagavimo į grėsmę – pasiduoti, bėgti ar gintis (literatūroje „gintis“ dar įvardijama pulti, kontratakuoti) būdus. Nors būdai skirtingi, bet jais reaguojantys asmenys, giliai širdyje jaučiasi turintys daug trūkumų, neverti meilės ir gėdijasi. Kaip minėjau aukščiau šiame straipsnyje, defektyvumo jausmai dažniausiai susiformuoja augant vaikams nepalankiomis aplinkybėmis.

Pirmoji reakcija – pasiduoti defektyvumo jausmui. Pasidavimas apima visus nemeilės sau elgesio ir mąstymo modelius, kuriuos nuolat kartojame. Augdami, kaip paprastai, priprantame prie tam tikrų vaidmenų ir to, kokiu mus suvokia ir vertina aplinkiniai. Jeigu augome šeimoje, kur prieš mus buvo smurtaujama, mumis nesirūpinama, nepaisoma, rėkiama, laikoma po padu, kaip tik tokia aplinka mums tapo pažįstama ir priimtiniausia. Dėl to ir toliau gyvenime ieškome tokių pat situacijų arba patys jas kuriame, nes jos mums jau žinomos, jos primena vaikystės patirtis ir išgyvenimus. Esame prisirišę prie sau įprastų minčių ir veiksmų. Pasidavimas išplečia mūsų vaikystės situaciją iki suaugusiojo gyvenimo. Dėl to dažniausiai atrodo, kad nėra vilties ką nors pakeisti. Viskas veda į įpročius, kurių negalima išvengti. Patenkame į užburtą ratą.

Antroji reakcija – pabėgti nuo defektyvumo jausmų. Dauguma žmonių pabėga, pasitraukia iš tų gyvenimo sričių, kur jaučiasi pažeidžiami. Neigiamos mintys apie save gali asmenį vesti į socialinę saviizoliaciją – vengti žmonių grupių, vakarėlių, susirinkimų ar susitikimų. Gali apskritai vengti artimų santykių ir nieko neprisileisti per arti. Užvaldytas nesėkmės jausmo, žmogus gali vengti darbo, mokslų, paaukštinimų darbe ar nesiimti naujų sumanymų, pokyčių.

Natūralu su tokiais įpročiais tvarkytis nuo jų bėgant. Kai vaikystės patirtys aktyvuojasi, užplūsta neigiami jausmai: liūdesys, gėda, nerimas, pyktis. Tai nemalonūs jausmai, norisi išvengti skausmo. Tačiau pabėgimo trūkumas tas, kad taip niekada ir nestojame į akistatą su tiesa. Negalime pakeisti to, ko nelaikome problema. Priešingai, ir toliau elgiamės destruktyviai ar palaikome santykius, kurie mus žlugdo. Stengdamiesi be skausmo sklęsti per gyvenimą, atimame iš savęs galimybę pakeisti tai, kas mus skaudina.

Pabėgdami sudarome sandorį su savimi pačiais. Skausmo trumpam išvengiame, bet vėliau kenčiame nuo padarinių, sukeltų metų metus trukusio vengimo. Pabėgdami, taip pat išsižadame emocinio gyvenimo. Mes nejaučiame – negebame iš tiesų pajusti nei malonumo, nei skausmo – tarsi būtume negyvi. Vengdami akistatos su savo problemomis, dažnai galiausiai įskaudiname aplinkinius. Taip pat neretai tenka susidurti su siaubingais priklausomybės nuo alkoholio ar kvaišalų padariniais.

Trečioji reakcija – kad įveikti defektyvumo jausmus, asmuo griebiasi gintis (pulti, kontratakuoti). Kontratakuotojai gali atrodyti visiškai sveikos asmenybės. Tai visuomenės veikėjai, kuriais dažnai žavimės: kino, muzikos ir/ar politiniai lyderiai. Jie jaučiasi, mąsto ir elgiasi taip, tarsi būtų ypatingi, pranašesni, tobuli ar neklystantys. Desperatiškai (beviltiškai) laikosi įsikibę šio vaidmens. Jie puikiai prisitaikę visuomenėje, dažnas juos laiko netgi sėkmingais žmonėmis. Bet įprastai, minėti asmenys nesijaučia ramūs ir patenkinti savimi. Giliai širdyje jie jaučiasi ydingi ir kupini trūkumų. Dėl to jie kuria tokias situacijas kuriose sulaukia iš aplinkinių pripažinimo, dėmesio, pagyrų, meilikavimų ir nėra linkę bičiuliautis su turinčiais kitokią nuomonę ar nepritariančiais. Jiems patinka būti pranašesniems visame kame: tiek išore, tiek prestižu, tiek padėtimi. Kad pasiektų pranašumą, jie visais įmanomais būdais manipuliuoja ir naudojasi kitais žmonėmis. Jie  puola kitus dangstydami savo trūkumus sėkme, kol dar niekas nespėjo išsiaiškinti tiesos ir jų nepažemino. Tokiu būdu jie tvarkosi su vaikystėje susiformavusiu nevisavertiškumo jausmu. Visomis išgalėmis stengiamasi būti kitokiu nei nieko vertas vaikas, kokiu jį vertė jaustis tėvai. Tai būdas nesusidurti su siaubą keliančiu pažeidžiamumu.

Tačiau pernelyg smarkus puolimas dažnai atsigręžia prieš juos pačius ir nuo to nukenčiama. Reaguojantys puolimu/kontrataka taip susitelkia į tobulo įvaizdžio kūrimą, kad nustoja rūpėti jog tokiu savo elgesiu skaudina kitus, net ir pačius artimiausius. Galiausiai žmonės palieka tokius asmenis arba atsilygina tuo pačiu.

Puolėjai dažniausiai taip ir neišmoksta susitaikyti su pralaimėjimu. Jie negeba prisiimti atsakomybės už savo nesėkmes ir nepripažįsta, kad jų galimybės ribotos. Vis dėl to kai susiduriama su rimtomis nesėkmėmis ar kliūtimis, puolimas žlunga. Taip nutikus šie žmonės dažniausiai jaučiasi palaužti, juos apima depresija.

Taigi koks yra pasaulis – saugi ar grėsminga vieta – nusprendžiame dar vaikystėje. Iš tiesų niekas nemato pasaulio tokio koks yra, o mato tokį kokie esame patys. Kiekvienas į pasaulį žvelgiame per savo įsitikinimų langą.

Straipsnyje paminėtų „grynųjų“ reagavimo būdų pasitaiko retai. Daugumai mūsų būdingi įvairūs visų minėtų stilių deriniai. Vieni yra linkę prisirišti ir laikytis savo įprastų minčių ir veiksmų ir retai bando išmokti kažką naujo. Jie ieško iš aplinkos ir pasaulio patvirtinimo apie savo įsitikinimus ir taisykles, atmesdami tuos žmones kurie mąsto kitaip, kurie turi kitus įsitikinimus. Kiti gi stengiasi gyventi sąmoningiau savo gyvenimą, labiau atsiverdami naujai patirčiai tyrinėjant, metant iššūkį savo įsitikinimams, automatinėms reakcijoms. Ir toks kelias veda link saugesnio pasaulio, prasmingesnio gyvenimo, jaučiant didesnį pasitenkinimą tuo kaip gyvename.

 

Jeigu Jums reikalinga psichologo pagalba, galite kreiptis tel. 8 315 21438

The post Psichologo įžvalgos. Kodėl į tuos pačius įvykius ar aplinkybes žmonės reaguoja skirtingai? appeared first on Alytaus rajonos visuomenės sveikatos biuras.

Plačiau