PRIKLAUSOMYBĘ NUO AZARTINIŲ LOŠIMŲ ĮVEIKTI ĮMANOMA

Kazino, internete ir lošimo automatų salonuose lošia daugiau nei kas dešimtas, o loterijose laimę bando beveik pusė Lietuvos gyventojų.

2022 m. azartinius žaidimus žaidė 12 proc. Lietuvos gyventojų, rodo Lietuvos lošimų priežiūros tarnybos (LPT) užsakymu visuomenės nuomonės ir tyrimų bendrovės „Vilmorus“ atlikta apklausa. Lapkričio 19–26 d. atliktas visuomenės tyrimas atskleidžia, kad azartiškų žmonių dalis Lietuvoje kasmet pernelyg nekinta – prieš metus lošė 10 proc., prieš dvejus – 12 proc. šalies gyventojų.

Kodėl žmonės pradeda lošti? „Yra daug įsitraukimą lemiančių veiksnių. Vadinamuosius pramogos lošėjus dažniausiai vilioja elementarus smalsumas išbandyti naujas patirtis. Tačiau didelė dalis mano, kad azartiniai lošimai gali būti sėkmingas būdas užsidirbti pinigų. Apklausos duomenimis, net 52 proc. respondentų, turinčių lošimo patirtį, nurodė, kad lošimuose juos skatina dalyvauti noras užsidirbti pinigų“, – teigė psichologas Olegas Mackevičius, LPT Teisėkūros, personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiasis specialistas. Jis lošėjams siūlo atminti, kad tai yra tik pramoga, kuriai galima skirti tik tiek lėšų, kiek negaila prarasti: „Per savo 12 patirties metų nemačiau nė vieno sėkmingai uždarbiaujančio iš lošimų. Lošimuose nereikia jūsų žinių, įgūdžių, gebėjimų. Lošimo procesas paremtas tik atsitiktinumu ir sėkme.“

2022 m., apklausos duomenimis, lošėjai gerokai plačiau atvėrė pinigines – išleidžiančių nuo 21 iki 50 eurų per vieną apsilankymą lošimo namuose ar interneto svetainėje dalis išaugo nuo 18 iki 28 proc. 2022-ieji Lietuvos ekonomikai buvo sėkmingi – nepaisant infliacijos ir kitų iššūkių, gyventojų atlyginimai ir pajamos augo. Kaip ekonomikos situacija veikia lošėjų elgesį ir kada jų azartas didėja – turint daugiau pinigų ar, priešingai, susiduriant su finansiniais sunkumais?

Lošimo automatų salonai išlieka populiariausia vieta, kur jauni asmenys išbando azartinius lošimus. Pirmą kartą azartinius lošimus išbandžiusių apklaustųjų tai darė salonuose (38 proc.), internete (19 proc.), lošimo namuose (18 proc.), lažybų punktuose (16 proc.). Anksti, iki 18 metų, azartinius lošimus pirmą kartą bandė lošti 17 proc. apklaustųjų, ši demografinė dalis mažėja. Didžiausias pokytis per metus fiksuotas 25–30 metų grupėje – nuo 13 iki 23 proc. apklaustųjų. Kurios amžiaus grupės žmonėms yra pavojingiausia pradėti lošti ir gali greičiausiai išsivystyti priklausomybė? Dėl to O. Mackevičius neturi abejonių. Pažeidžiamiausia grupė yra nepilnamečiai, kuriems bet kuri priklausomybė gali susiformuoti keturis kartus greičiau nei suaugusiam asmeniui. Todėl nepilnamečiams lošti draudžia įstatymas. Atsižvelgiant į tai, kad kaktos skiltyje esanti smegenų žievės dalis, kuri, be kitų funkcijų, atsakinga ir už veiklos planavimą bei sprendimų priėmimą, galutinai subręsta apie 25-uosius gyvenimo metus, ir rizika įsitraukti į lošimus labiau būdinga tokio amžiaus žmonių grupei. Remiantis Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registru, 52 proc. visų prašymų pateikia 21–30 metų asmenys. Tačiau tai nereiškia, kad visi iki vieno 21–30 metų asmenys yra rizikos grupėje. Polinkis į priklausomybę gali priklausyti ir nuo žmogaus raidos ypatumų, charakterio savybių, trauminių patirčių gyvenime, savikontrolės įgūdžių, gretutinių psichikos sutrikimų.

Kada jau galima teigti, kad žmogui išsivystė priklausomybė nuo lošimų? Kokie požymiai tai parodo? Pačiam žmogui susivokti, ar jis pramogauja, ar jo lošimas jau tampa probleminiu, padeda paprastas testas – laikas, pinigai, savijauta. Bet kokią pramogą planuodami žmonės pagalvoja, kokį patyrimą jie nori gauti, kiek laiko tam gali skirti ir kiek gali už tai sumokėti. Labai svarbu taip pat planuoti ir lošimų pramogą. Tarkime, žmogus ateina į kazino, praeina dvi valandos, bet pinigų jis dar turi, dėl to nusprendžia pabūti dar. Ar žmogus vis dar valdo pramogą, ar jau pramoga valdo jį? Jei žmogus negali sustoti, užsidega viena raudona lemputė. Jeigu praėjo tik pusvalandis, o pinigai jau baigėsi ir žmogus sako: „Ai, nieko tokio, dar pabūsiu“, užsidega dar viena raudona lemputė. Jei žmogus ir tilpo į biudžetą, ir laiku išėjo iš kazino, bet išėjęs, užuot džiaugęsis, kaip buvo smagu, galvoja, kad gal geriau niekam nesakys, kur buvo, pradeda svarstyti, gal geriau džinsus būtų nusipirkęs ar vaikui būrelį apmokėjęs, gal ir nevertėjo. Tai jau trečia lemputė. Jeigu užsidega bent viena lemputė, tai jau signalizuoja apie tai, kad gali kilti problemų, būtų gerai sustoti. Rimtai įnikęs žmogus nevaldo nei laiko, nei pinigų, jo savijauta vis prastėja, bet jis vis tiek eina lošti.

Ką žmogus gali padaryti, jei suvokia, kad jau „įklimpo“ ir nori liautis lošęs? Kaip dažniausiai ateina tas suvokimas?

Vengiančio tipo lošėjai rečiau ateina patys, juos dažnai atvesdina kas nors iš artimųjų. Gaila žiūrėti į tokių žmonių kančią ir veide, ir balse, ir akyse – be lošimų pasaulio jiems gyventi neįdomu. Aktyvaus tipo lošėjai dažnai ateina patys, kai jau mato, kad vis labiau pralošia ir niekaip nepavyksta atsilošti, arba, atvirkščiai – kai mato, kad išlošė jam reikšmingą pinigų sumą ir jaučia didėjantį norą lošti. Jeigu yra girdėję, kad gali tapti priklausomi – kiekviena reklama dabar apie tai primena, tada ateina. Arba kai skola pasidaro tokia didelė, kad sunku nuslėpti nuo šeimos. Sako, kol dar nežino, reikia sustoti ir pateikia prašymą, draudžiantį jam lošti. Minimaliai prašymas galioja pusę metų, maksimaliai – 99 metus. Pats žmogus pasirenka terminą. Žmonės susivokia labai skirtingai. Prašymo pateikimas padeda susilaikyti nuo lošimų, tačiau tai nėra gydymo būdas.

Kur galima kreiptis pagalbos? Lošėjai gali dalyvauti „Minesotos“ programoje. Ji sukurta alkoholikams, bet žmonės, kurie nori išmokti gyventi be lošimų, sako, kad ši programa jiems

puikiai tinka. Jie dalyvauja programoje kartu su alkoholikais ir tai yra labai gerai, nes dažnai kartu keliauja kelios priklausomybės arba jos keičia viena kitą. Dažnai susiduriu su situacija,

kai žmogus meta rūkyti, gerti, vartoti narkotikus, o nustoti lošti jam nepavyksta.

Taip pat pagalba teikiama reabilitacijos centruose, kuriuose gydymas paremtas 12 žingsnių programa. Didesniuose miestuose organizuojami anoniminių lošėjų susirinkimai, teikiamos

psichologo konsultacijos. Lošimų priežiūros tarnyboje tiek pats lošėjas, tiek jo artimieji gali gauti 10 nemokamų asmeninių konsultacijų. Bet kokia priklausomybė yra šeimos susirgimas, todėl būtų gerai, jei bent pradinę pagalbą gautų visi šeimos nariai. Lošimų priežiūros yra grupė, lošėjų artimiesiems, kurioje jie gali pasikalbėti, pasijusti mažiau vieniši, paklausti, ką daryti verta, o ko ne.

 

Naudota medžiaga iš : https://nebenoriu-losti.lt/

 

 

Plungės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro

Visuomenės sveikatos specialistė Ilona Pocienė

 

Plačiau