Kaip būti geresniais tėvais? Savęs pažinimo ir įsijautimo į vaiko emocijas kelias

Psichologinės vaiko problemos gali turėti daugybę įvairių priežasčių. Siekiant išvengti emocinių problemų ir efektyviai su jomis dorotis itin svarbūs vaiko savireguliacijos gebėjimai. Šie nesivysto savaime. Jų pamatas – saugus ir atliepiantis santykis su tėvais ar globėjais. Susidūrę su problemomis vieni tėvai įsitempia: aktyviai ieško reikiamos informacijos, patarimų auklėjimo klausimais ar pagalbos vaikui.  Vedant vaiką pas psichologą įprasta, kad su psichologu pasikalba ir tėvai. Tačiau pastebima, kad tėvų įsitraukimas dažnai būna nepakankamas dėl baimės būti kritikuojamiems, vertinamiems, taip pat nepasitikėjimo pagalbos sistema (Haine-Schlagel & Walsh, 2015). Kiti tėvai situaciją stebi pasyviau arba daugiau įtakos mato aplinkos veiksniuose (mokykloje, socialiniuose tinkluose ir pan.). Tiek aktyvesnes, tiek pasyvesnes reakcijas į vaiko patiriamas problemas paprastai vienija suvokimas, kad problema slypi išorėje. Kiek rečiau tėvai pasiryžta nagrinėti santykio su vaikais modelį. Dar retesnis ryžtas prie vaiko problemų prieiti kitu kampu ir analizuoti kaip mūsų paties vaikystės patirtys ir emociniai dirgikliai veikia reakcijas į vaikų probleminį elgesį.

Kodėl žvilgsnis į savo paties patirtį gali būti naudingas? Kaip minėta, vaiko savireguliacijai itin svarbus santykis su tėvais. Anot Dan Siegel (2013), tai, kaip tėvai reflektuoja ir supranta savo pačių gyvenimus yra svarbus prediktorius vaikų ir tėvų tarpusavio prieraišumui. Iliustracijai pasitelkime pavyzdį. Tarkime, mus stipriai veikia momentai, kai vaikas ima stipriai verkti. Jaučiamės tarsi išmušti iš vėžių, vargiai pavyksta save sukontroliuoti – mūsų nervų sistema patiria disreguliaciją. Reaguojame emocionaliai ir impulsyviai, galbūt imame šaukti. Sunku įvardinti, kodėl taip reaguojame: susiaktyvina pasąmoninė arba implicitinė atmintis. Vėliau galime atsekti, kad, tarkime, vaikystėje tėvai mums neleisdavo verkti. Maža to, verkiant nesuteikdavo ir reikiamos emocinės paramos. Galbūt išmokome neverkti, bet tai nereiškia, kad išmokome savireguliacijos. Tad susidūrus su vaiko verksmu mūsų nervų sistema patiria distresą. Šaukdami ant vaiko norime, kad jis susivaldytų, bet drauge bandome išlieti ir sukontroliuoti savo neigiamas emocijas. Deja, tai nėra adaptyvi įveika. Be to, tikėtina, kad ji persiduos ir vaikui – jis išmoks pats slopinti verksmą keliančias emocijas. Kitas neretas pavyzdys yra ūmi tėvų reakcija į vaikų elgesį, kurį vėliau tėvai prisimena ir patys demonstravę. Tėvai gali perdėtai pykti ant menkiausių vaikų nusižengimų, tarkime nepaklotos lovos. Kuo labiau tėvai supras patys save vaikystėje ir kuo labiau empatizuos sau, tuo geriau jie supras ir savo vaikus bei adekvačiau reaguos į jų elgesį. Tuomet, kai atliepsime savo pačių vaikystės patyrimą, išgedėsime prarastą galimybę verkti, reikšti emocijas, gauti emocinį atliepimą, galėsime valdyti savo reakcijas, kurios iki tol atrodė nekontroliuojamos.

Sąmoningumas savo vaikystės patirčiai leidžia labiau sukontroliuoti savo reakcijas ir elgesį. Bet tėvai neprivalo būti tobuli. Psichologas Donald Winnicott (1973) aprašė terminą „pakankamai geri tėvai“. Šio termino esmė ta, kad neįmanoma nuolat ir tobulai atliepti visus vaiko poreikius. Tačiau patirti nepasitenkinimą vaikui būtina. Kitaip jis neišmoks toleruoti gyvenime patiriamų sunkumų ir frustracijų. Tad neturėtume savęs smerkti, jei kartais pasikarščiuojame, pakeliame balsą ir pan. Daug svarbiau nei tobulas mūsų elgesys yra gebėjimas ištaisyti padarytą žalą, jei vaiką įskaudinome. Taip pat parodyti, kad suprantame vaiko emocijas, jei jo poreikiai ar norai liko nepatenkinti. Taip ugdoma vaiko savireguliacija bei saugus prieraišumas –  vaikas išmoksta išlaikyti emocinį kontaktą net ir nesutarimų ar konfliktų akivaizdoje. Išmoksta suprasti kitą, aiškintis situaciją užuot užsisklendęs savyje ar ėmęs kaltinti aplinkinius. Sakykime, neleidome vaikui valgyti ledų prieš pat pietus. O vaikas verkia, pyksta. Vaikui nurimti ir išmokti suvaldyti nepasitenkinimą padėsime ne duodami ledų, o parodydami, kad mes suprantame jį, įsijaučiame į jo situaciją: „Suprantu, kaip smarkiai tu nori ledų, bet dabar pietūs, o ledai vėliau“.

Jei vaiką įskaudinome, ištaisyti žalą galime keliais žingsniais: 1) eikime į dialogą su vaiku priartėdami prie jo; 2) paklauskime, kaip jis jautėsi (galima atpasakoti situaciją, atspindėdami vaiką jei jis nesidalina arba neigia savo išgyvenimus); 3) pripažinkime, kad pasielgėme nederamai. Būkime nuoširdūs. Neatsiprašinėkime vaiko, jei viduje jaučiamės priešingai: dešinysis smegenų pusrutulis padeda mums identifikuoti, ar išsakyti žodžiai yra nuoširdūs.

Apibendrinant, tikimės šis straipsnis padės rasti kiek kitokį priėjimą prie iškylančių vaiko problemų. Norint būti gerais tėvais svarbu ne beatodairiškai tenkinti vaiko poreikius, o įsijausti į vaiko emocinį patyrimą ir parodyti supratimą. Tam trukdo ir impulsyvias mūsų reakcijas skatina pakankamai nereflektuotos mūsų pačių vaikystės patirtys. Tačiau net jei ir pasielgiame nederamai ir vaiką įskaudiname, tai nėra pasaulio pabaiga. Kaip ir nepatenkinti poreikiai tai gali būti naudinga santykius ugdanti patirtis, jei atliepiame vaiko emocijas ir parodome, kad apgailestaujame dėl savo elgesio.

Šaltiniai

Haine-Schlagel, R.,& Walsh, N. E (2015). A Review of Parent Participation Engagement in Child and Family Mental Health Treatment. Clinical Child and Family Psychology Review, 18(2), 133–150. doi:10.1007/s10567-015-0182-x
Heller, D.P (2019). The Power of Attachment: How to Create Deep and Lasting Intimate Relationships. Sounds True.
Siegel. D. J., & Hartzell, M. (2013). Parenting from the Inside Out: How a Deeper Self-Understanding Can Help You Raise Children Who Thrive: 10th Anniversary Edition. Tarcher Perigee.
Winnicott, D. W. (1973). The Child, the Family, and the Outside World. Penguin.
Young, A. (2021). Parenting: How Your Story Is Affecting Your Relationship With Your Children. Part 1 & 2. [Tinklalaidė]. 21 Kovas 2021. Prieinama per: https://open.spotify.com.

Informaciją parengė psichologė A .Antanaitytė.

Plačiau