Gimdos kaklelio vėžys

Gimdos kaklelio vėžys – moterų liga, šiuo metu pasaulyje antras pagal dažnumą moterų vėžinis susirgimas (po krūties vėžio) bei trečias pagal mirštamumą. Gimdos kaklelio vėžys yra viena dažniausių vėžio rūšių, tampančių moterų mirties priežastimi. Rekomenduojamos reguliarios patikros gali padėti laiku aptikti ikivėžinius pakitimus, kurie dažniausiai išgydomi su minimaliomis pasekmėmis reprodukcinei sveikatai.

Priežastys ir prevencija

Atlikę didelio skaičiaus moterų visame pasaulyje tyrimus, mokslininkai nustatė tam tikrus rizikos veiksnius, kurie padidina tikimybę, kad gimdos kaklelio ląstelės pakis ar taps vėžinėmis. Jie mano, jog dažniausiai gimdos kaklelio vėžys išsivysto, kai kartu veikia du ar daugiau rizikos veiksnių.

Mokslininkai įrodė, kad vienas svarbiausių gimdos kaklelio vėžio rizikos veiksnių yra žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija gimdos kaklelyje. Tai patvirtina tyrimai, kurių rezultatai rodo, kad nuo 90 iki 100 proc. moterų, sergančių gimdos kaklelio vėžiu, yra infekuotos ŽPV, o iš sveikų moterų šią infekciją gimdos kaklelyje turi tik 5–20 proc. Sveikų moterų infekuotumas ŽPV labai susijęs su amžiumi – jaunų, 20–25 m. amžiaus lytiškai aktyvių moterų infekuotumas ŽPV svyruoja nuo 20 iki 80 procentų. Dažniausiai ŽPV sukelia įvairias karpas ar papilomas (Condylomata acuminata), ikivėžinius pokyčius, kurie ilgainiui gali virsti vėžiu.

Nustatyta, kad gimdos kaklelio vėžio rizika didėja, daugėjant lytinių partnerių skaičiui, nes didėja užsikrėtimo ŽPV tikimybė.

Gimdos kaklelio vėžio rizika didėja, jei lytiniai santykiai pradedami esant jauno amžiaus (iki 18 m.). Manoma, kad kuo anksčiau moteris pradeda lytinį gyvenimą, tuo daugiau lytinių partnerių ji sutinka, tuo dažniau ji gali būti užsikrėtusi įvairiomis infekcijomis, lytiniu keliu plintančiomis ligomis, tarp jų ir ŽPV. Gimdos kaklelio vėžio profilaktikai didelės reikšmės turi taisyklinga lytinio gyvenimo higiena.

Kad išsivystytų gimdos kaklelio vėžys, vien virusinės infekcijos nepakanka. Kartu veikia kiti rizikos veiksniai – aplinkos įtaka, moters hormoninė būklė, rūkymas ir kt.

Ilgalaikis oralinių kontraceptikų (OK) vartojimas taip pat yra gimdos kaklelio vėžio rizikos veiksnys. Rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu didėja, jei moteris ilgą laiką vartoja oralinius kontraceptikus ir dažnai keičia lytinius partnerius. Rizikos didėjimas yra siejamas su oralinių kontraceptikų vartojimo trukme: OK vartojimas trumpiau nei penkerius metus nėra siejamas su vėžio rizika, tačiau jei OK vartojami ilgesnį laiką, ši rizika didėja iki 5 kartų, ypač jei OK vartojami ilgiau nei 10 metų.

Tyrimai parodė, kad barjerinės kontraceptinės priemonės (prezervatyvai) gali mažinti gimdos kaklelio ikivėžinių pokyčių ir vėžio riziką, nes šios priemonės užkerta kelią lytiniu keliu plintančioms infekcijoms patekti į gimdos kaklelį. Be to, savo sudėtyje jos turi įvairių spermicidų, pasižyminčių priešvirusiniu poveikiu. Taip aiškinamas ir įvairių kontracepcijai naudojamų pastų ir gelių, turinčių priešvirusinių medžiagų, apsauginis mechanizmas.

Yra sąsaja tarp gimdymų skaičiaus ir rizikos invaziniam gimdos kaklelio vėžiui atsirasti, nes gimdos kaklelio vėžio rizikos veiksniai, tarp jų ir ŽPV, lengviau ir greičiau pažeidžia tą vietą, kur gimdymo metu buvo pažeistas gimdos kaklelis. ŽPV infekuotos moterys, kurios turėjo septynis ar daugiau nėštumų, turi keturis kartus didesnę riziką susirgti gimdos kaklelio vėžiu negu ŽPV infekuotos ir negimdžiusios moterys.

Padidėjusi gimdos kaklelio vėžio rizika siejama ir su nėštumo nutraukimais.

Moterų rūkymas didina gimdos kaklelio vėžio riziką. Ši rizika yra siejama su ilgalaikiu ir intensyviu rūkymu bei su tabako dūmais, esančiais aplinkoje. Nustatyta, kad, rūkant cigaretes, įkvėptų tabako dūmų metabolitai per kraują patenka į gimdos kaklelio gleivinės išskyras ir gali tiesiogiai veikti gleivinę. ŽPV infekuotos moterys turi du kartus didesnę riziką susirgti gimdos kaklelio vėžiu. Nustojusioms rūkyti moterims dažnai išnyksta ir pažeidimai, kurie buvo nustatyti gimdos kaklelyje.

Tiriant įvairių mikroelementų įtaką gimdos kaklelio vėžio rizikai nustatyta, kad didelis karotinų (vit. A), vitaminų C, E ir folatų kiekis maiste mažina šios ligos riziką. Karotinų kiekio trūkumas didina gimdos kaklelio vėžio riziką, taip pat palaiko ŽPV infekcijos buvimą organizme.

Moterų, kurioms niekada nebuvo atliktas PAP testas, rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu kelis kartus didesnė, palyginti su tų moterų rizika, kurioms nors vieną kartą buvo atliktas minėtas testas, nes, atliekant PAP testą, anksti nustatomi ikivėžiniai gimdos kaklelio pokyčiai, kuriuos išgydžius užkertamas kelias vėžiui.

Vyresnių moterų (daugiau kaip 60 metų) rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu padidėjusi, nes jos rečiau kreipiasi į gydytoją, rečiau dalyvauja vykdomose profilaktinėse programose.

Įrodyta ir socialinių-ekonominių sąlygų įtaka gimdos kaklelio vėžiui atsirasti. Nustatyta, kad žemesnių socialinių sluoksnių moterys serga 3 kartus dažniau nei priklausančios aukštesniems socialiniams sluoksniams. Rizikos veiksniu laikomas ir žemas moterų išsilavinimo lygis. Kai kurių autorių nuomone, mažiau išsilavinusios moterys anksčiau pradeda lytinį gyvenimą ir daugiau gimdo, todėl jų rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu yra didesnė.

Ieškoma sąsajų tarp gimdos kaklelio vėžio ir kitų infekcinių veiksnių. Moterų, kurių gimdos kaklelis yra infekuotos ne tik ŽPV, bet ir Herpes simplex 2 tipo virusu ar Clamydia trachomatis, rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu padidėjusi.

Kol kas efektyviausias gimdos kaklelio vėžio prevencijos būdas – anksti nustatyti ir gydyti ikivėžinius pakitimus. 30–60 metų amžiaus moterys Lietuvoje turi puikią progą nemokamai tai padaryti dalyvaudamos gimdos kaklelio patikros atrankinėje programoje. Jaunesnės ar vyresnės moterys dėl to, ar reikia atlikti PAP testą, turėtų pasitarti su savo gydytoju. Gydytojas patars atsižvelgdamas į moters amžių, ligos istoriją ir rizikos veiksnius.

Naujausia profilaktikos priemonė, apsauganti moteris nuo žmogaus papilomos viruso infekcijos poveikio, o drauge ir sumažinanti riziką susirgti gimdos kaklelio vėžiu, yra vakcina nuo ŽPV. Dvi profilaktinės vakcinos jau yra sukurtos ir jau pradėtos vartoti. Vakcinuojant tiek dvivalentine vakcina (nuo 16/18 tipų ŽPV), tiek keturvalentine vakcina (nuo ŽPV 6/11/16/18 tipų) susidaro pakankamas imunitetas, kuris apsaugo nuo ŽPV infekcijos. Vakcina sušvirkščiama į raumenis – 3 injekcijos kas 6 mėnesius. Pastaruoju metu rekomenduojama rutininė 11–12 m. amžiaus mergaičių vakcinacija 3-mis keturvalentės ŽPV vakcinos dozėmis. Šiuo metu tokios vakcinacijos programa rengiama ir Lietuvoje. Vakcinacijos kursas gali būti pradėtas nuo 9 metų amžiaus. Vakcinacija taip pat rekomenduojama 13–26 m. moterims, kurios prieš tai nebuvo skiepytos arba kurioms nepabaigtas visas kursas. Tikimasi, kad vakcinacija nuo ŽPV leis išvengti gimdos kaklelio vėžio ateityje.

TAI SVARBU! Gimdos kūno ir gimdos kaklelio vėžio profilaktika, atsiradimo priežastys bei gydymas nevienodi, šiuose puslapiuose nagrinėjamas tik gimdos kaklelio vėžys.

Prevencijos programa

Lietuvoje nuo 2004 metų vykdoma valstybės finansuojama gimdos kaklelio vėžio prevencijos programa, kurios uždavinys – ištirti visas 25–59 metų amžiaus moteris ir nustatyti, kurioms iš jų yra ikivėžinių gimdos kaklelio pokyčių, o tas, kurioms pokyčių bus nustatyta, pasiųsti gydytis. Taip siekiama užkirsti kelią gimdos kaklelio vėžiui išsivystyti. Lietuvoje vykdant programą gimdos kakleliui ištirti naudojamas PAP testas, t. y. moteriai atliekamas onkocitologinis gimdos kaklelio tepinėlis ir ištiriamas mikroskopu – nustatoma, ar gimdos kaklelio gleivinės ląstelėse yra ikivėžinių pokyčių. Onkocitologinį tepinėlį moteriai atlieka arba šeimos gydytojas, arba gydytojas akušeris ginekologas. Tepinėlis siunčiamas ištirti gydytojui patologui.

Pagal programą PAP testas atliekamas 25–34 metų amžiaus moterims 1 kartą kas 3 metai ir 35–59 metų amžiaus moterims 1 kartą kas 5 metai.